vienatijas

vienatìjas, -à adj. (2) NdŽ, KŽ, vienãtijas, -a (1) KŽ; SD¹46, R, MŽ, Kos58, N, LsB317, víenatijas (1) žr. vienatijis 1: Ponas Kristus… yra išganytojas svieto vienatijas SE76. Dieve vienatijas Pone, šlavink mum savo malone KN244. Jisai (Kristus) yra víenatijos lipynės ir kelias Tėvop DP454. Pasisakymas yr darbas meilaširdus, sveikata ligonies vienatijas yr sylomus mūsų vaistas su gailėjimu DP122. [Christus] yra tikrasis ir vienatijas sūnus Dievo Tėvo visagalinčio DK13. [Plemė] tiktai iš pačios vienatijos giminės moteriško, tiktai pačiu žodžiu ir dvasia šventa išrėdyta MP147. Eš žmogus nusidėjęs… Dievui visagalinčiam, treicėj vienatijam AK95. Jo rūbas yra vienatija dangtis jo odos (kūno) BB2Moz22,27. Vienatìjas priegaidės mokytojas man tebuvo Kuršaičio žodynas K.Būg. Valdžia, vykdoma jo, yra vienatija ir nedaloma A.Sm. Visa Lietuva šokus nepastatys vienos vienatijos mokyklos, kad ir už šimtą dvidešimt šešius tūkstančius Vaižg. Augo užaugo par tėvutelį sūnelis vienatijelis (d.) Ml.